Pažinkite Bukčių
miško parką

Bukčių miško gilumoje slepiasi tarpukario Lenkijos kariuomenės įrengta šaudykla. Tai buvo dalis Vilniaus fortifikacijos sistemos, kuriai priklausė ir bunkeriai, sandėliai, bei garsieji požemiai Šeškinėje ir Sapieginėje. Čia vis dar išliko šaudymo pozicijos, kalvelės taikiniams.

10 m aukščio ir net 50 m ilgio pylimas atsirado dėl kariuomenės poreikių ir Vilniaus gynybos planų. Tik jis supiltas ne didžiųjų kunigaikščių laikais, o gerokai vėliau, kai praėjusiame amžiuje Vilniaus kraštą buvo užėmusi Lenkija.

Lazdynėlių kaimynystėje, Lietaus gatvės gale, stūkso nedidelės Bukčių kapinės. Nors jų įkūrimo istorija lieka miglota, žinoma, kad čia buvo laidojami aplinkinių kaimų gyventojai, o sovietmečiu kapinės buvo skirtos tik giminaičiams.

Bukčių pavadinime tarsi užšifruotas lėtas ir ramus vietovės gyvenimas. Mat „buchta“ lenkų kalba reiškia užutėkį, gilią vietą, linkį, įlanką. Šį žodį iš slavų kalbos yra pasiskolinę ir lietuviai, tik žodis „bukta“ šiandien vartojamas labai retai. O ir gyvenimas nuo upių persikėlė prie gatvių ir greitkelių.

Bukčių pėsčiųjų tiltas, jungęs Vilkpėdę ir Miškinius, buvo pastatytas 1955–1957 m. pagal inžinieriaus Viktoro Ražaičio projektą. Šis tiltas sujungė dvi pramonės zonas – elektrinę ir „Panerio“ tarybinį ūkį. Nors tiltas nebenaudojamas daugiau nei 15 metų, jis išlieka svarbus kaip istorinis Vilniaus pramonės ir inžinerijos simbolis.

Iki XX a. vidurio Bukčiuose veikė plytinė „Buchta“, kuri gamino plytas iš vietinio molio. Jos veiklos pėdsakus galima atrasti Bukčių g. 49 – pastatai greičiausiai yra šios gamyklos palikimas. Plytinė buvo reikšminga vietos ekonomikai, prisidėjusi prie infrastruktūros plėtros.